Aš sustabdžiau REIKIA

Aš dar pamenu rytus, kai pramerkus akis nenorėdavau nieko. Nei lipti iš lovos. Nei ką nors daryti. Dar pamenu, kaip man trūko motyvacijos. Kaip trūko noro. Dar pamenu, kaip atsikėlus mane pykindavo. Tiesiog, nuo pačio gyvenimo. Nuo ryto. Nuo to, kad reikia keltis. Kad reikia daryti. Pamenu, koks gyvenimo prieskonis neskanus buvo. Pilnas streso, pykčio, nervų, nemėgstamų dalykų. Pilnas REIKIA.
Aš su stabdžiau. Ne tik reikia, bet ir:
*Antidepresantų vartojimą. Nežinau, kiek dar man trūko, kad iki jų prieičiau. Greičiausiai nedaug, bet laiku tai pamačiau ir supratau, kad tai yra mano riba, kai negaliu leisti daugiau savęs taip nemylėti.
*Migdomųjų vartojimą. Niekada jų taip ir neišbandžiau. Poreikį jiems pakeičiau nuoširdžiais pokalbiais ir seksu prieš miegą.
*Pyktį, agresiją. dabar jau suprantu, kad tai buvo nukreipta ne į ką kitą, tik į save. Nes nieko nesužeisi savo ginklu, tik save patį.
Dabar as suprantu, kad man labiausiai tuo metu trūko oro. Šviežio, gaivaus, neužspausta krūtine, į pilvo apačią. To išvalančio, atlaisvinančio vietą įkvėpimo krūtinėj. Leidžiančio tiesiog būti. Leidžiančio nesinešioti tai, kas nepriklauso man. Leidžiančio daugiau mylėti, daugiau džiaugtis.
Ir ech, o jeigu tokių dalykų mokytų mokykloje? Gal pasaulyje atsirastų daugiau lengvumo?
ir jei aš galiu – gali ir tu, nes duota mums visiems vienodai.
Aš nesakau, kad nebūna sunkių dienų dabar, bet aiškiai suvokiu, kad kai tai ateina, tai laikina. Kad viskas praeis, net ir tai. Įkvėpiu, Įkvėpiu ir važiuoju toliau. Nes… Gyvenimas trumpas!