Pokalbis su Dievu

Aš: Sveikas!

Dievas: Labas…

Aš: Aš prarandu save. Gal gali man padėti save susirinkti?

Dievas: Aš tau to nerekomenduočiau.

Aš: Kodėl?

Dievas: Nes tu nesi puzlė.

Aš: O kaip mano gyvenimas, kuris byra į šipulius?

Dievas: Leisk toms detalėms kristi. Jos krenta su priežastimi. Pailsėk ir pagalvok, ar tikrai reikia jas sugrąžinti atgal.

Aš: Tu nesupranti! Aš visiškai neturiu jėgų, viskas dūžta!

Dievas: Ne, tai tu nesupranti. Viskas eina į savo vietas. Ką tu jauti šiuo metu – tiesiog augančią baimę. Tu netenki kažko, kas tempia tave atgal. Tu nekrenti atgal. Tu eini ten, kur tu ir turi būti. Atsipalaiduok. Įkvėpk ir iškvėpk, leisk viskam, kas nereikalinga nukristi nuo tavęs ir tavo gyvenimo. Mesk bandymą sulaikyti. Leisk toms detalėms nukristi, paleisk jas.

Aš: Jei aš tai padarysiu, kas liks iš manęs?

Dievas: Tik pačios geriausios dalelės tavęs.

Aš: Aš bijau pokyčių.

Dievas: Aš sakau tau – tu nesikeiti, TU TAMPI!

Aš: Tampu kuo?

Dievas: Tuo, kuo esi sukurtas būti: Žmogum – šviesa, meile, dėkingumu, viltimi, dosnumu, drąsa, džiaugsmu, gailestingumu, malone, draugiškumu. Aš sukūriau tave iš šių mažų gabalėlių, bet tu sugalvojai prikabinti prie savęs godumą ir baimes ir priskyrei šias savybes sau. Leisk šitiems dalykams nukristi nuo tavęs. Aš tave myliu! Tu nepasikeisk… Tik tapk! Tapk! Tapk tuo, kuo aš tave sukūriau. Aš kartosiu tau tai, kol tu suvoksi per pamokas, per žmones kuriuos sutiksi, per knygas…

Aš: Tai čia tiesiog dar vienas gabalėlis..

Dievas: Taip, leisk tam būti.

Aš: Taigi, aš aš nesu sugniuždytas ir mano gyvenimas nebyra?

Dievas: Žinoma, kad ne! Bet tu atsiveri kaip naujas saulės patekėjimas. Kaip nauja diena. Tapk!!!